Didžiausia šio laikmečio apgavystė yra ne kokia politinė ar ekonominė afera, o įteigimas jaunam žmogui, kad gyvenimas turi būti sėkmingas ir lengvas. Kad viskas turi sektis lengvai, iš pirmo karto, be pastangų – tada gyveni teisingai. Jei taip nevyksta, vadinasi, klaidingai pasirinkai, o klaidingai pasirinkti negalima, nes tai jau nesėkmingas ir sunkus kelias.
Visuomenė labai stipriai formuoja nuomonę, kad turi būti visur geriausias, turi būti pirmas – ta nuostata labai ryški mokykloje ir veržiasi į visas kitas gyvenimo sritis. Nes, jei nesi geriausias – nesi vertas dėmesio, visuomenėje vertinami, kalbinami, aprašomi, „like‘inami“ tik pirmieji. Jei patiri sėkmę – ji visų, jei patiri nesėkmę – ji Tavo, tada esi niekam neįdomus.
Man įdomiausia (ir baisiausia) yra tai, kad ta sėkmės nuostata tokia visuotinė, jog jaunas žmogus dažnai nebeatpažįsta tiesos. Jaunimas labai sielojasi dėl rezultatų mokykloje, egzaminų, stojimo į universitetą – bet labai mažai jaudinasi dėl to, kad nemoka kurti santykių, nepažįsta savęs, nežino savo misijos, neturi kritinio mąstymo, neieško prasmės. Jau mokykloj daugelis įsisuka į nesiliaujantį konkurencijos ratą, į kovą su kitais, į siekį būti pirmam – šalia to dažniausiai nelieka laiko ir galimybių ugdyti save, atradimų džiaugsmui, pozityviam mokymuisi iš klaidų. Su paaugle diskutavom apie tą siekį būti geriausiam – niekaip negalėjo suprasti, kad ateis laikas, kai kur nors nebus pirma – ji tiesiog privalo būti pirma, – nors ir įvardija, kad pirmavimas nei mokykloje, nei būreliuose, nei socialiniuose tinkluose neteikia džiaugsmo, tuštuma viduje lieka net ir po didelių sėkmių.
Kiek kartų tekę sėdėt prieš paauglį supjaustytom rankom, gyjančiais ir jau užgijusiais randais – visada iki nepakeliamo skausmo pribloškia neviltis, prasmės neturėjimas, nemokėjimas džiaugtis, savo vertės nesuvokimas, savęs kaip gero, kaip vertingo nematymas. Ta neviltis ir savęs nesuvokimas kaip gero ir vertingo yra tokio dydžio, kad žmogus pasirenka didžiulį fizinį skausmą, kad nereikėtų galvoti apie gyvenimo realybę. Arba padaro daug kitų neadekvačių pasirinkimų. Sakau paauglei: „Aš Tave myliu.“ O ji: „Aš Jums pavydžiu.“ – „Kodėl?“ – „Nes Jūs mane mylit, o aš tai savęs ne!...“
Bet ji jau žino, kad savęs nemyli. Daug jaunuolių patekę į krikščionišką terpę pirmą kartą išgirsta, kad yra geri. Kad yra mylimi. Kad yra verti meilės ne dėl nuopelnų, o tiesiog. Ir daugelis pirmą kartą turi galimybę tokią meilę patirti. Ir įgyja patirtį, kad neturi būti geriausi, neturi su niekuo kautis, nieko įrodinėti, lipti per galvas. Kad reikia ne sėkmės, o laimės, ir laimei užtenka būti savimi – būti taip gerai, kaip gali. Didžiausias įvertinimas, kai naujai atėjęs paauglys gali pasakyti, kad šitoj jaunimo bendruomenėj nėra tos kovos už išlikimą, kad čia yra tiesiog meilė.
Kai prieš kelerius metus daviau pirmuosius įžadus, dalyvavo mano studijų draugė, kuri yra nuoširdi bedievė (sąmoningai pasirinkusi netikėti). Man buvo labai svarbi jos išvada – pastebėjimas, kad pirmą kartą buvo aplinkoje, kuri nekonkurencinga, jog seserys tarpusavyje nekonkuruoja, kad jos tiesiog būna ir leidžia kitoms prie jų būti – nes žino, jog yra geros, savo gerumo ir vertės niekaip neturi įrodinėti. Tą žinojimą teikia Dievas – tas, kuris laisvai pasirinko būti su paskutiniais, pasirinko būti paskutinis.
Problema, kad tie, kurie tą tiesą žino, nedrįsta jos aiškiai pasakyti. Pasaulis visais įmanomais kanalais skelbia jaunam žmogui, kad Jis turi būti konkurencingas, sėkmingas, pirmas. O kokiais kanalais mes skelbiame, kad jie mylimi, kad yra Dievo norėti, išsirinkti, kad Dievas jais gėrisi? Nes jei skelbiam tą žinią tik sekmadienio pamokslais, greičiausiai jaunimas, kuriam labai reikia tos žinios, neateina jos išgirsti. Jei kiekvienas neimsim pamažu taip sakyti, taip elgtis ir taip gyventi, kad asmuo (ne tik jaunas) šalių mūsų patirtų saugumą, patirtų, kad yra priimamas, kad neturi būti geriausias, kad užtenka, jei mokosi būti savimi – žlugsim kaip visuomenė. Jei dabar neinvestuosim į žmones ir santykius – ir pirmiausia ne pinigus, o laiką, dėmesį, kokybišką buvimą – paskui jie, nemokantys mylėti, nejautrūs, negalintys būti savimi ir dėl to neleidžiantys kitiems būti savimi – kurs mūsų visuomenę.
Sakiau paaugliams, kad viena mergaitė pas mus yra labai neišmylėta, kad tiesiog mylėtų ją – po pusės metų jie man padarė išvadą, kad „tikrai veikia, gerėja jai“. Norisi linkėti, jog Dievo akivaizdoje mokytumės būti tiesiog savimi – ir kad kiti prie mūsų galėtų būti tiesiog geri.
Juozapa Živilė MIELIAUSKAITĖ SF
